Kiekvienos kalbos mokymasis yra savotiškas iššūkis. Vieniems jis lengviau įveikiamas, kitiems prireikia daugiau laiko ir pastangų. Didžioji dalis pasaulio kalbų yra suskirstyta į penkias sudėtingumo kategorijas, atspirties tašku laikant anglų kalbą. Remiantis šiuo skirstymu, anglų kalbą gerai išmanančiam žmogui daugiausiai laiko pareikalaus šios kalbos: arabų, kinų, korėjiečių ir japonų. Joms išmokti reikia 88 savaičių arba 2200 valandų. Galime jus nuraminti. Vokiečių kalbos, kaip jau spėjote pamatyti, tarp jų nėra. Jos sudėtingumo kategorija – antra, mokymosi laikas apima 30 savaičių (750 valandų).
Kalbos tyrinėtojai net teigia, kad anglų ir vokiečių kalbos šaknys arba, kitaip tariant, prigimtis yra labai panaši. Tai lemia panašią kai kurių žodžių struktūrą. Ar dėl šios priežasties galima vienareikšmiškai teigti, kad vokiečių kalba nėra sudėtinga? Jei turite bent minimalius pradmenis, tuomet jums ji greičiausiai neatrodo tokia kompleksiška kaip pradedantiesiems.
Kaip išmokti vokiečių kalbą?
Užsienio kalbos mokymasis kelia daugiau iššūkių, kai tai bandoma padaryti savarankiškai. Dėl žinių trūkumo ir itin didelio informacinio kiekio, kuriame dažnas iš mūsų tiesiog paskęsta, norimų rezultatų pavyksta pasiekti ne taip greitai kaip norėtųsi. Vokiečių kalba kels mažiau streso ir bus lengviau įvaldoma dirbant kartu su mokytoju privačių ar grupinių pamokų metu. „Alfa klasėje“ dirbantys vokiečių kalbos mokytojai adaptuos tinkamą mokymosi metodą ir padės pasiekti rezultatų greičiau. Papildomam žinių gilinimui pravers ir tokios mobiliosios programėlės kaip: Anki, Memrise, WordPic, Babbel, DeutscheAcademie, Wie geht’s ir Duolingo.
Taigi kas kelia didžiausius iššūkius mokantis vokiečių kalbą ir kaip juos įveikti?
1. Pirmas iššūkis – 30 tarmių Vokiečiai savo kalboje turi net 30 tarmių. Nepaisant to, kad kai kurias iš jų vietiniai naudoja tik savo šeimos ar draugų tarpe, pradedančiajam tai gali kelti stresą.
2. Antras iššūkis – žodžių panašumas Kai kurie žodžiai primena anglų kalbos žodžius, bet turi visiškai kitą reikšmę, todėl juos naudoti reiktų labai atsargiai. Keletas pavyzdžių: dovana (gift – anglų kalboje reiškia dovana, vokiškai – nuodai; rat – angliškai žiurkė, o vokiškai – patarimas). Nepaisant to, kad kai kurie žodžiai iš tiesų yra artimi savo reikšme abiems kalboms, prieš juos naudojant, reiktų atidžiai pasitikrinti jų reikšmę. Tokiu būdu išvengsite nemalonių situacijų.
3. Trečias iššūkis – nauji žodžiai Vokiečiai mėgsta ilgus žodžius, kurie gali būti suskirstyti į mažesnius bendrinius daiktavardžius. Tai reiškia, kad prie esamų žodžių dažnai pridedamas dar vienas, naujas žodis. Pavyzdžiui, ilgiausią vokiečių kalbos žodį sudaro net 80 raidžių – Rindfleischetikettierungsüberwachungsaufgabenübertragungsgesetz. Tai įstatyminis terminas, reglamentuojantis jautienos bandymus ir ženklinimą.
Dėl žinių trūkumo ir itin didelio informacinio kiekio, kuriame dažnas iš mūsų tiesiog paskęsta, norimų rezultatų pavyksta pasiekti ne taip greitai kaip norėtųsi.
4. Ketvirtas iššūkis – tarimas
Sklandžiai kalbėti vokiečių kalba nėra lengva dėl specifinio raidžių tarimo. Vis dėlto, tai vienas lengviausiai įveikiamų iššūkių, jei praktikuojamasi kasdien. Vokiečiai taip pat turi papildomą raidę – ß, kuri atstoja dvigubą “s”. Nereikėtų pamiršti ir to, kad vietiniai dažnai kalba labai greitai ir nukąsdami žodžių galūnes.
5. Penktas iššūkis – žodžių reikšmės
Kai kurie vokiečių kalbos žodžiai skirtinguose kontekstuose reiškia skirtingus dalykus. Dėl šios priežasties reikia labai atsakingai patikrinti žodžius prieš juos vartojant kasdienėje kalboje. Pavyzdžiui, der Hahn gali reikšti virtuvėje esantį vandens maišytuvą arba gaidį, o die Blume – gėlę, alaus putą ir baltą zuikio uodegą.
6. Šeštas iššūkis – gramatika
Vokiečių kalboje yra net trys daiktavardžių lytys – moteriška, vyriška ir neutrali. Viską apsunkina tai, kad apibūdinamo daikto lytis ne visada sutampa su daiktavardžio lytimi. Teisingai neidentifikavus žodžio giminės, griūva visa sakinio struktūra. Svarbu paminėti, kad vokiečių kalboje nėra bendrų prielinksnių naudojimo taisyklių, todėl sakinių struktūroje jie labiau parenkami remiantis „pojūčiu“. Vokiečių kalboje visi daiktavardžiai rašomi didžiosiomis raidėmis. Nors tai nėra privaloma, tačiau straipsniuose pastebėjus žodžius, kurių visos raidės didžiosios, reiktų nenustebti.