Kam reikalinga…fizika?

I DALIS

Simonas sako: „Bet visgi fiziką panaudosi! Štai, pavyzdžiui, visiems juk bent truputį kirba pažiūrėti, o kas bus, jei numesiu vazą ant grindų (tik mamai nesakykit)? O jei mesiu į ją kamuolį? O jei dvi vazas vieną į kitą sutrenkčiau? Kaip gauti efektingiausią sudaužimą? Atsivertę mokyklinės fizikos vadovėlį rasime skyrelius apie santykinį greitį bei kinetinę energiją. Gan greitai suprasime, kad daužymo efektas bus juo didesnis, juo didesnis bus santykinis greitis tarp kūnų – juk tada bus ir didesnė kinetinė energija! Kaipgi gauti didžiausią santykinį greitį? Na, jei vieną vazą paliksime stovėti, o kitą mesime į ją greičiu V, tuomet santykinis greitis ir bus V. Gal galima geriau? Jei abi vazas mestume vieną į kitą vienodais greičiais V, tuomet santykinis greitis jau būtų 2V, o kinetinė energija išaugtų net 4 kartus! Smagu, tačiau ar iš to galima išspausti daugiau nei mamos ašaras? Pasirodo – galima!

Lygiai tas pats mokyklinis principas naudojamas ir elementariųjų dalelių greitintuvuose CERN – tiek tiesiniuose, tiek ir žiediniuose. Iš vienos pusės paleidžiami, pavyzdžiui, elektronai, o iš kitos jų antidalelės – pozitronai, taip gauname didesnę energiją, nei apšaudydami nejudančius taikinius. O nauda iš to jau didelė, net jei mokykloje dar neteko matyti žymiosios E=mc^2 formulės, jos išvengti internete beveik neįmanoma. Ši formulė mums būtent ir sako, kad energija E gali pavirsti mase m bei atvirkščiai. Kitaip tariant, kuo stipriau sutrenksime daleles, tuo didesnis šansas, kad pavyks sukurti naujų dalelių, kurių savo greitintuve net neturėjome – sužinosime ką nors naujo apie pasaulį! Būtent šiais principais remdamiesi mokslininkai ir bando įminti visatos paslaptis ir suprasti, kaip veikia pasaulis pačiame mažiausiame lygmenyje.