Vis dažniau su psichologiniais sunkumais susiduria ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Remiantis Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) duomenimis, Lietuva yra viena nepalankiausių šalių vaikų gerovei. Tą rodo ir užimama trečia vieta pagal vaikų savižudybių skaičių, kurio rodiklis yra 2,5 kartus didesnis už Europos vidurkį. UNICEF šią situaciją pavadino „nacionaline Lietuvos krize“, kuri, nepaisant minimalaus pagerėjimo nuo 2018-ųjų, vis dar yra viena opiausių problemų.
Kasmet vis daugiau suaugusiųjų Lietuvoje kreipiasi psichologinės pagalbos, tačiau kaip tą padaryti vaikams? Retas atvejis, kai pats vaikas kreipiasi į psichologą ar savo tėvus prašydamas pagalbos. Tėvų pareiga – pastebėti ir laiku kreiptis į psichologą net ir sprendžiant iš pirmo žvilgsnio paprastas problemas.
Nuo ko viskas prasideda?
Apie psichologinius vaiko sunkumus pirmiausia išduoda pasikeitęs elgesys. Jei vaikas paprastai būdavo aktyvus, besišypsantis ir daug bendraujantis, greičiausiai bus nesunku pastebėti kardinalų jo elgesio pokytį. Ženkliai sudėtingiau tuo atveju, jei vaikas visuomet buvo tylus, ramus ir nelinkęs atvirai bendrauti. Šiuo atveju tėvai turėtų stebėti kitus besikeičiančius įpročius – sumažėjusi emocinė raiška, apatija, mėgstamos veiklos apleidimas ar net atsiradusi agresija. Svarbu turėti omenyje, kad vaikai dažnai bando išvengti tiesių klausimų apie tai, kaip jie jaučiasi. Todėl į klausimą „ar tau viskas gerai“ jie linkę atsakyti „taip“, net jei tikrasis atsakymas ir vidinis balsas šaukia „ne“. Bandydami išvengti papildomų klausimų jie gali pradėti elgtis pernelyg ekspresyviai ir imituoti „normalios“ būsenos elgseną.
Kas yra mano vaikui?
Psichologinės problemos gali pasireikšti nerimo priepuoliais, panikos atakomis, negebėjimu bendrauti su kitais ir valdyti bei suprasti savo ir kitų žmonių emocijų. Paprastai tai būtų galima apibūdinti kaip savo identiteto „pametimą“ tarp kitų ar tiesiog pasimetimą bendrąja prasme. Negebėjimas savęs identifikuoti kaip svarbaus visuomenės nario sukuria reikšmingą barjerą emocinei gerovei. Dėl šios priežasties ir savojo „aš“ neatradimo susiduriama su tokiomis psichologinėmis grėsmėmis kaip depresija, nuolatinis nerimas, absoliuti apatija ar net pasitraukimas iš gyvenimo.
Kaip padėti vaikui?
Paprasčiausias patarimas būtų stebėti ir atidžiai klausytis savo vaiko. Tėvai pirmieji gali pastebėti net ir minimalius pokyčius ar sunkumus. Todėl pradinė pagalba yra laiku identifikuoti problemas, kai rimtesnė pagalba dar nebūtina. Deja, psichologai teigia, kad dažnu atveju vien tėvų pagalbos ir palaikančio žodžio ar atviro pokalbio neužtenka, nes asmeniniai sunkumai jau būna pažengę. Tokiu atveju labiausiai padeda vaikų arba paauglių psichologas.
Kuo padeda vaikų psichologas?
Vaikų psichologas teikia emocinę paramą ne tik pačiam vaikui, bet ir jo tėvams, suteikdamas patarimų ir rekomendacijų raidos ir tarpusavio bendravimo klausimais. Identifikavęs esamą psichologinę būklę, psichologas padės koreguoti elgesį, ugdys emocinį išreikštumą, savo ir kitų žmonių jausmų suvokimą. Esant nepasitikėjimui savimi ir iš to kylančiomis neigiamomis mintimis, psichologas konsultacijos metu padės vaikui pamatyti savo stipriąsias puses ir kovoti su įkyriu balsu galvoje. Rezultatas: pagerėję santykiai šeimoje, geresni pažymiai mokykloje, socializacija, pasitikėjimas savimi ir svarbiausia – laimingas vaikas. Psichologo konsultacijos padės vaikui išreikšti užslėptus jausmus, ugdys pasitikėjimą savimi ir kitais. Jaučiantiems stresą ar nerimą mokykloje, psichologas padės susitvarkyti su neigiamais jausmais ir jaustis ramiau.
„Alfa klasėje“ dirba patyrę psichologai, turintys Vaiko ir edukacinės psichologijos magistro laipsnį. Psichologo konsultacijai galite registruotis čia.