Apie Italiją
Italijos nesu aplankiusi tiek daug, kiek norėčiau, naktį sėdėdama ant asfalto valgiau picą ir stebėjausi Koliziejaus didingumu, paskubomis apžiūrėjau Milano katedrą, tačiau širdis vis tiek įsimylėjo nedidelį kalnuotą ir lietingą Italijos miestelį Perudžią. Dabar būtent čia ir esu atvykusi su tikslu pasiekti italų kalbos C2 lygį, o vėliau galvoju ir apie tolimesnę ateitį čia. Kas rytą atsikėlusi Perudžioje išeinu pasėdėti į balkoną, pasisveikinu su kaimynais, nusišypsom, pasijuokiame iš juokingai miaukiančių kačių po balkonu ir mintyse įsitikinu, kaip noriu šias akimirkas patirti kiekvieną mielą dieną. Su kiekviena diena meilė Perudžiai tik auga ir nuo nuostabių jos vaizdų niekada nepavargsiu, kaip ir nuo italų kalbos.
Apie mokymą(si)
Kiek kartų, deja, mačiau, kaip nužudoma meilė kalbai duodant teorijos lapą ir liepiant tiesiog „IŠMOKTI“. Net ir universitete. Kiekvieną kartą, kai taip nutikdavo man, „pertransformuodavau“ tuos teorijos konspektus į žodžių, paveikslėlių korteles, kurdavau sau įvairiausius žaidimus, jog galėčiau įsiminti lengviau. Tą patį darau su kiekvienu savo mokiniu. Stengiuosi kiekvieną kartą išsiaiškinti, kaip jam yra patogiau įsiminti reikiamą informaciją ir tą puikiai kartu įvykdome. Man labai nepatinka tradicinės mokymo taisyklės ir žodis „mokytojas“, „mokinys“. Mes esame viena komanda ir abu mokomės bei klystame! Italijos universitete dėstytojai mums net liepia juos vardais vadinti, kiekvieną rytą susirašome „Buongiorno“, palinkime gražios dienos, pasiklausiame, nesvarbu kada, nežinomo itališko žodžio arba tiesiog pasikalbame apie tai, kaip jaučiamės. Lietuvoje to be galo trūksta.
Kas rytą atsikėlusi Perudžioje išeinu pasėdėti į balkoną, pasisveikinu su kaimynais, nusišypsom, pasijuokiame iš juokingai miaukiančių kačių po balkonu ir mintyse įsitikinu, kaip noriu šias akimirkas patirti kiekvieną mielą dieną